Devynioliktame amžiuje, kai ne vienas lietuvis buvo užmiršęs, kas jis esąs, net prieš Didįjį karą galėjai klausti bet kurį žemaitį, kurios jis esąs tautybės, ir jis atsakė: žemaitis. Susikūrus mūsų valstybei, tas žodis užleido pirmą vietą ir atidavė dalį savo prasmės Lietuvos pilietybės sąvokai. <...> Šiuo laiku žemaičiai gal daugiausia, negu kada nors, yra netekę savo žemaitiško susipratimo. Aukštaičiams pasisekė žemaičius įtikinti, kad jie daug savotiškumų turi atsižadėti dėl bendros valstybės, dėl bendros kultūros. <...> Taigi vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kūrybos ir būdo atgimimą. Koks nors politiškas apsisprendimas bei separatizmas mums galvos nekvaršina. Mes dar tebesame ištikimi pirmojo mūsų tautos žadintojo Simano Daukanto dvilypei sąvokai: žemaičiai lietuviai arba lietuviai žemaičiai. Kablelio tarp dviejų žodžių, kaip ir jis, mes nenorime. Bet niekas negali laikyti per bloga savo kultūros globą, savo kalbos turtų išsaugojimą, ugdymą ir laisvas varžybas kūrybos srityje (Anglickis 1938: 7–15).